SkaitalaiPokalbių šou

  • Liux
  • 2009 lapkričio 29, 12:19
-Labas vakaras, eteryje pokalbių šou „Nomeda“. Šiandien pas mus svečiuose paprasta Lietuvos moteris, kurios namuose – tikra nelaimė. Brangi ponia Gražina, papasakokite prašome apie savo nelaimę mūsų žiūrovams.

-Suprantate… mano vyras… mano vyras… atleiskit, aš negaliu…

-Nusiraminkite, ponia Gražina – štai, išgerkite vandens. Pasidalinkite su mumis savo nelaime. -Ačiū… Net nežinau, kaip tai pasakyti… Žodžiu… žodžiu, mano vyras manęs nemuša.

(auditorijoje mirtina tyla)

-Ponia Gražina, ar negalėtumėt paaiškinti – ką turite galvoje, sakydama „nemuša“?

-Tą ir turiui galvoje – nemuša jis manęs, štai ir viskas.

(salėje – pasipiktinimo murmesys)

-Ponia Gražina, laidos metu mes paslėpsime jūsų veidą ir pakeisime balsą, todėl nebijokite kalbėti visą tiesą. (lašina į stiklinę valerijoną, paduoda nelaimingai moteriai).

-Ačiū…

-Tai yra, jūs norite pasakyti, kad ir šiandien jis jūsų…

-Nemušė.

-Ir vakar?

-Nemušė.

-Ir prieš mėnesį?

-Nemušė!

-Pabaisa! Sakykit, o kaip seniai tęsiasi ši tragedija?

-Jau 10 metų. Anksčiau, kol jauni buvom, kasdien daužydavo… o buvo, kad ir po kelis kartus per dieną… Paskui vis rečiau ir rečiau… O dabar štai visai rankos nebepakelia, sako, kad darbe labai pavargsta… O aš va galvoju – gal jis kitą susiradęs lupa?

-Koks niekšas… Jeigu jums nesunku, parodykite mūsų žiūrovams, kur konkrečiai jis jūsų nemuša?

-Taip, žinoma… Štai, matote – mėlynės ant kaklo? Nematote? Teisingai, juk jų nėra! O randas ant skruosto? Nėra rando! Jūs nenusisukite – žiūrėkit, žiūrėkit! O štai dantys – visi savo vietoje! Visi!!!

(kai kuriems žiūrovams pasidaro silpna)

-Baisu! Tiesiog siaubas kažkoks! O jūs prisimenate, kada tai įvyko pirmą kartą?

-Žinoma, prisimenu, kaip galima tokį dalyką pamiršti? Grįžau namo, jau vėlu buvo… na, kaip priklauso – gatava kaip šliurė… vyrišku odekolonu pakvipusi visa… kišenėje – vyriški trauzai… šeimyniniai su gėlytėm tokie…

-Na, kaip įprasta.

-Taip. O jis sutinka mane prie durų su kočėlu… Na, aš jam: „Ko spoksai, bliamba?! Duok paėsti, gyvuly!” Ir čia jis kaip užsimos… O paskui staiga persigalvojo, nusisuko ir nuėjo miegoti.

-Dieve mano…

-Aš tada visą naktį į pagalvę praraudojau… o ryte susikroviau lagaminus ir nusprendžiau išeiti.

-O jis?

-Na, jis, žinoma, ant kelių puolė prieš mane, maldauti pradėjo, atleidimo prašė. Prisiekinėjo, kad daugiau tai nepasikartos. Širdis juk ne akmeninė – aš, kvailė, ir atleidau… O kitą vakarą – vėl tas pats.

-Reikėjo į policiją kreiptis!

-Ką jūs… Supraskite – jis tik su manimi toks… taikus… O šiaip jis – geras… Visus lupa – mamą muša, tėtį, senelius… Visas mano drauges išdaužė… Mano žiurkėną muša… O manęs nemuša! Nemuša ir nors tu ką. Kodėl?! Už ką jis su manimi šitaip?!

(Nomeda ir ponia Gražina apsikabinusios rauda. Salė ašaroja)

-Brangi ponia Gražina, na kodėl jūs jo iki šiol dar nepalikote??

-Juk vaikų gaila. Ir myliu aš jį…

-Ačiū jums gerbiama ponia Gražina, kad pasidalinote su mumis savo nelaime. Taip, brangūs teležiūrovai, pasirodo, kai kurios moterys gali netgi šitaip aukotis, kad tik išsaugotų šeimą. O mūsų kita viešnia – dar viena nuosavo vyro patyčių auka… Kartą, grįžusi iš darbo anksčiau nei paprastai, ji užklupo vyrą… skalbiantį! Likite su mumis.

Komentarai (0)

RSS sutraukti / pasklisti

Tik registruoti vartotojai gali rašyti komentarus.